Šio rašinio herojė Regina (Dovydauskaitė) Stonkuvienė (gimė 1960 m. Knabikuose) yra ryški, savita, įdomi ir gerai matoma asmenybė. Žemaitiškas charakteris, įgimtas potraukis grožiui bei menui, aktyvi veikla ir tvirti įsitikinimai, be jokios abejonės, išskiria ją iš kitų žmonių.
Tokia buvo pradžia
R. Stonkuvienės mama Danutė Zofija Šlaustaitė, gimusi Purpliuose, ištekėjo už Alfonso Dovydausko, kuris visą gyvenimą dirbo kolūkyje, pelnė už darbą aukso medalį, padėkos raštų. Jaunystėje grojo gitara, gražiai dainavo. Šeimoje užaugo trys broliai ir viena sesutė. Bendri žaidimai su broliais berniukiškoje kompanijoje stipriai paveikė Reginos charakterį. Užsispyrimas, drąsa, ištvermė ne kartą pravertė gyvenime. Mama dabar gyvena su dukra Leckavoje. Visą gyvenimą ji dainavo, dalyvavo meno saviveikloje kolūkio laikais ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dar ir dabar yra pagrindinė Mažeikių krašto kapelos „Tėviškė“ būgnininkė, parašė bei režisavo pjesę Buknaičių kultūros namuose, mokė kaimo saviveiklininkus liaudies šokių ir ratelių.
1978 m. R. Stonkuvienė baigė Mažeikių vidurinę mokyklą, o darbinę veiklą pradėjo Buknaičių kaimo bibliotekos vedėjos pareigose. Vėliau tuometinis „Pažangos“ kolūkio pirmininkas Bronislovas Kanopa pasiūlė buhalterės pareigas, tad teko mokytis buhalterio darbo, tačiau vėliau mergina suprato, kad tai nėra jos tikrasis pašaukimas, todėl 1993 metais Vilniaus kultūros mokykloje įgijo renginių režisieriaus specialybę. Šiose pareigose išdirbo 20 metų. Per tą laikotarpį teko patirti ne vieną įstaigų reorganizaciją, kovoti už savo įsitikinimus bei tiesas ir netgi nukentėti, bet šiandien R. Stonkuvienė neieško kaltų ir neaimanuoja, o tiesiog užtikrintai eina pirmyn, kasdien atrasdama naujas gyvenimo spalvas ir tuo džiugindama savo gimtojo krašto žmones.
Nauji horizontai
Jau keleri metai, kaip Regina vėl sugrįžusi prie skaičių ir dokumentų, nes dirba vienoje gyvybės draudimo kompanijoje finansų konsultante. Ir kas paneigs, kad gyvenimas nesisuka ratu? Tačiau 20 kultūrinio darbo metų biudžetinėje įstaigoje nepraėjo veltui. Su buvusiu bendražygiu, meno vadovu Vytautu Šulioku nepamiršo savų pomėgių, liko drauge su suburtais muzikantais ir dainininkais. Kultūrinė veikla šiandien yra užsiėmimas savo malonumui laisvu nuo darbo metu, negaunant už tai atlygio.
Reginos gyvenime nebuvo meto, kad neužsiimtų kūryba ir savo pomėgiais. Šiandien ji kur kas labiau supranta bei vertina pasirinkimo ir veikimo laisvę, kai nėra pančiojama kažkieno nurodymų bei draudimų. Laisvė rinktis repertuarą, laisvė rinktis kolektyvo narius, draugus. Yra laiminga, kad 2009 metų pavasarį pavyko suburti kolektyvą „Tėviškė“, kuriame dalyvauja saviveiklininkai iš Buknaičių, Mažeikių ir Leckavos. Vienu metu net grojo muzikantas iš Latvijos, Skrundos rajono. Per tuos metus koncertuota Latvijoje, Saldus ir Skrundos rajonų kultūros namuose, Telšių, Akmenės, Plungės rajonuose. Visgi daugiausia koncertuojama Mažeikių rajone ir mieste. Repertuaras parenkamas pagal tai, kokia proga ruošiamas koncertas. Štai Papilėje skambėjo mūsų močiučių jaunystės dainos, Mitkaičiuose – Lietuvai skirtos dainos, Buknaičiuose parodyta programa „Šėlkim, dūkim, linksmi būkim“ ir pan.
Įkurta Leckavos Santakos asociacija ženkliai praplėtė veiklos ir paramos gavimo galimybes. Jau įrašytos 2 kompaktinės plokštelės, renkama ir kaupiama medžiaga kapelos metraščiui, būsimai knygai. Paminėtinas atvejis, kai kolektyvas buvo labai šiltai priimtas Latvijos Ežerės kultūros namuose, kur įrašams padaryti buvo suteikta salė ir scena bei visa būtina garso aparatūra. Toks patyrimas nepamirštamas!
Pasak R. Stonkuvienės, didžiulis džiaugsmas suburti bei matyti dainuojančius žmones. Ne vienas yra sakęs, kad užsiimdamas mėgstama veikla pailgina savo amžių bei semiasi teigiamos energijos. Džiugiu atradimu tapo suvokimas, kad kolektyvo repertuare išskirtinę vietą užima lietuvių liaudies dainos. Jos buvo populiarios tėvų jaunystės laikais, populiarios ir šiandien. Kolektyve nuolatos dalyvauja apie 20 vidutinio ir brandaus amžiaus žmonių. Smagiausia, kad galima važiuoti ten, kur pasirodymų laukiama, kur traukia širdis... Pirmasis ir pats svarbiausias atradimas vadovei buvo, kad kolektyvo repeticijos puikiausiai gali vykti privačiame name. Ilgus šešerius metus repeticijos buvo rengiamos Buknaičiuose, Danutės Skabeikienės troboje. Tai buvo smagus laikas ir nemažas rūpestėlis Danutei visus sutalpinti, priimti, pavaišinti arbata, o paskui dar ir grindis išsiplauti.
2015 m. LRT laidos „Mūsų miesteliai“ kūrybinė grupė lankėsi ir R. Stonkuvienės sodyboje, papasakojo apie jos ir kolektyvo kūrybinę veiklą.
Apie Dainų slėnį
Dabar apie Leckavos Dainų slėnį žino daugelis mažeikiškių ir Leckavos svečių. R. Stonkuvienė papasakojo, kad anksčiau, kai dar nedirbo Leckavos kultūros namuose, lankėsi su vyru Leckavos apylinkėse. Tuomet pastebėjo gražią miško proskyną ant kalvelės. Tolėliau matėsi liepų eilės ir didžiulis šabakštynas priaugusių krūmokšnių. Pasidžiaugė ta vieta ir pagalvojo, kad čia kada nors būtų visiškai įmanoma įrengti aikštelę šventėms, nors tektų įdėti milžiniškų pastangų. Jau dirbant Leckavoje, Regina prisiminė matytą ir nužiūrėtą vietą. Gavus meno vadovo Vytauto Šulioko pritarimą ir radus bendrą sutarimą, buvo imtasi įgyvendinti idėją. Didelių Reivyčių seniūnijos ir žmonių asmeninių pastangų dėka ta miško aikštė buvo suformuota. Seniūnija skyrė viešuosius darbus dirbusių žmonių, kad įrengtų suoliukus, pavėsines, estradą ir techniką, iškastų didžiules duobes, o tuometiniai kultūros darbuotojai rinko suverstas krūmokšnių šakas, genėjo liepas, lygino takelius. Taip vietos bendruomenės entuziastai įsirengė nuostabią švenčių ir traukos vietą – Dainų slėnį. Tuomet sugalvotas pavadinimas puikiai prigijo. Dabar čia vyksta ne tik vietos, bet ir rajono organizacijų renginiai, sąskrydžiai, stovyklos.
„Leckavos miestelis didžiuojasi savo išskirtine istorija. Keliskart sudegusi, bet iš naujo atstatyta bažnytėlė, sudegęs miestelis ir vėl pakilęs iš pelenų byloja, kad čia visada gyveno atkaklūs, darbštūs ir mylintys savo žemę žmonės. Tikriausiai čia reikia gimti ir augti, kad mokėtum didžiuotis savo gimtine ir sugebėtum miestelio vardą nešiotis širdyje“, – samprotavo moteris.
Atsiskleidę nauji talentai
Vienu išskirtiniu pomėgiu R. Stonkuvienė laiko vėliavų bei ženklų kūrimą. Amžinos atminties kunigas Antanas Jurgaitis paskatino ją sukurti Leckavos miestelio įžymių datų paminėjimo medalį. Taip pagal R. Stonkuvienės eskizus buvo sukurtas atminimo medalis Žemaičių krikšto, Žalgirio mūšio 600 metų, Leckavos miestelio paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 350 metų ir Leckavos bažnyčios atstatymo 50 metų sukaktims pažymėti.
2011 m. vasarą R. Stonkuvienė suorganizavo savo gimtojo Knabikų kaimo kraštiečių sueigą „Aš į Tėviškę grįžtu“. Šventės metu pašventintas kaimo riboženklis, skirtas Knabikams, kaip nykstančiam kaimui, atminti, kurį pašventino kunigas Vytautas Dvaržeckis, o žemės sauja išberta paminklo papėdėje iš a.a. kunigo Antano Jurgaičio saujos. Riboženklio eskizus sukūrė pati jo sumanytoja, o įgyvendino mažeikiškis Raimondas Visminas.
Moteriai taip pat teko didžiulė garbė paruošti Knabikų bendruomenės vėliavos eskizą, kuriame puikuojasi amžinybės medis-gėlė. Spalvas, audinio tekstūrą padiktavo kaimo istorija. Ši Knabikų kaimo vėliava perduota saugoti Kaziui Strazdauskui, buvusio Knabikų pradinės mokyklos mokytojo Kazimiero Strazdausko sūnui, kuris šiuo metu gyvena Mažeikiuose.
Kita Šv. Lauryno parapijos vėliava, skirta dabar jau šventuoju paskelbto popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje 20-mečiui, o pritarimą, kad tokios vėliavos reikia Leckavos bažnyčiai, gavo iš a. a. kunigo A. Jurgaičio. Jis domėjosi popiežiaus kilme, ieškojo jo lietuviškų šaknų, manė, kad jo mama kilusi iš Leckavos miestelio apylinkių, todėl tokia vėliava būtina. Dabar vėliava saugoma Leckavoje, Šv. Lauryno bažnyčioje. Dizainas ir meninis sprendimas R. Stonkuvienės, pasiuvo ir apdailą atliko Laima Liaugminienė.
Eskizus šiai vėliavai kūrė beveik metus, pasak vėliavos autorės, vis netiko spalvos. Popiežiaus medžiaginį atvaizdą buvo gavusi dovanų iš savo vyro, kuris drobę buvo įsigijęs Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje, Kryžių kalne, metu. Pasak moters, vėliava išėjo nuostabiai graži, deranti prie bažnyčios vidaus spalvų: „Šias mano kurtas abi vėliavas siuvo savo amato specialistė siuvėja mažeikiškė Laima Liaugminienė, o pašventino Leckavos parapijos kunigas V. Dvaržeckis. Mano rūpesčiu ir sukurti Leckavos miestelio vėliava ir herbas. Heraldikos komisija pritarė, kad tokia vėliava atsirastų. Svariai pagelbėjo ir žinomas dailininkas Arvydas Každailis. Dabar Leckavos miestelis turi garbingą ženklą, pripažįstamą universaliu ir suprantamu visoje Europoje. Tai ir Dievo prisikėlimo įvaizdis, ir gamtos atgimimas, tuo pačiu tai ir miestelio atgimimo simbolis. Deja, iki šių dienų nepasirūpinta, kad vėliava iškiltų gatvių sankryžoje, ties bažnyčia. Toks buvo a. a. kunigo A. Jurgaičio ir maršalkos Edvardo Lukošiaus sumanymas. “
„Leckavai mano šeima yra padovanojusi šv. Jokūbo skulptūrą, kuri pastatyta prie pagrindinių bažnyčios durų. Tokią pat šv.Lauryno skulptūrą padovanojo ilgametis Leckavos kultūros darbuotojas V. Šuliokas, – tęsė pasakojimą R. Stonkuvienė. – Teko garbė prisidėti statant ir kitus miestelio paminklus Tūkstantmečio ir Žemaičių krikšto aikštėse. Didžiuojuosi kunigo įvykdytais sumanymais, prie kurių prisidėjome ir mes, buvę kultūros darbuotojai. Dar ir dabar pagal galimybes prisidedu, skaitydama Šventą Raštą sekmadienio šv. Mišiose. Esu dėkinga Kaune gyvenančiai Virgilijai Antanavičienei, kuri retkarčiais prisimena mūsų miestelį, yra prisidėjusi prie jo istorijos ženklinimo. Visai neseniai bažnyčią pasiekė jos dovanota vota už įgytus stebuklus, skirta Jonui Pauliui II atminti.“
Verta pridurti, kad Leckava turi ir savo himną, kuriam žodžius parašė R. Stonkuvienė, o muziką sukūrė V. Šuliokas. Sukurtas kapelos „Tėviškė“ plakatas-vėliava. Dizainas R.Stonkuvienės, o pasiuvo asociacijos narė Adėlė Šimkienė.
Koncertai tęsiasi
Šią vasarą daugelis „Tėviškės“ kolektyvo narių ilsėjosi, bet nepamirštos išvykos su koncertais. Apsilankyta Ežerėje, Plungėje, Žemaičių Kalvarijoje. Pradėta bendradarbiauti su rajono literatais, dalyvauta jų renginiuose. Paskutinis prieš savaitę įvykęs renginys – tarptautinis saviveiklininkų ir literatų susitikimas R. Stonkuvienės sodyboje Leckavoje. Tai tradicine tampanti aktyvaus poilsio šventė sau ir bičiuliams, kurioje kasmet dalyvauja ir kaimynai latviai. Jų tautiniai šokiai, melodijos labai papuošia šį savitą renginį. Šiemet dalyvavo Viekšnių kapela „Jonkelis“, koncertavo vokalinis duetas „Dviese“, eiles skaitė Mažeikių literatų klubo nariai. Sodyboje lankėsi skrybėlių salono „Džinė“ savininkė su skrybėlių paroda. Pristatytas žemaičių tautinis kostiumas, o svečius linksmino, žinoma, Mažeikių krašto kapela „Tėviškė“.
Svarbiausia – šeima
Atsisveikinant pašnekovė prisipažino, jog myli savo kolektyvą, aukoja jam laisvalaikį, tačiau to negalėtų padaryti, jei nepadėtų vyras Romualdas: „Turiu nuostabų vyrą, kuris sudaro galimybes man turėti erdvę pomėgiams, ugdyti save ir tobulinti sugebėjimus. Mielai atlieka visus sodybos tvarkymo ir gražinimo darbus, yra mano darbų tylus kritikas ir vertintojas. Esu jam be galo dėkinga už pagalbą ir moralinį palaikymą. Kartu užauginome tris vaikus: dukrelę ir du sūnus. Visi baigė aukštuosius mokslus. Dukra Vilma pasirinko freskos mozaikos, o vyresnėlis sūnus Mindaugas – pramoninio dizaino specialybes Vilniaus dailės akademijoje. Jaunėlis Eugenijus baigė Kauno technologijos universitetą ir įgijo elektros inžinieriaus specialybę. Visi vaikai dabar gyvena atskirai, dirba užsienyje. Du iš jų sukūrė šeimas. Esu laiminga močiutė, turiu du anūkus. Jaučiuosi gyvenanti dvasinėje pilnatvėje. Niekada nesigailėjau, kad pasirinkau tokį gyvenimo kelią. Su daina, muzika gyvenimas daug lengvesnis ir įdomesnis. Kūrybiniame kelyje sutikau daug nuostabių žmonių, kurie vienaip ar kitaip mane brandino bei keitė.“
Puslapį parengė Vytas ALEKNAVIČIUS
Nuotrauka autoriaus
